Merkurijau !..
Prekybos, meno, amatų globėjau,
Tu palikai mus vienus čia, šioj ašarų pakalnėj prie fontano ir bandelių baro…
Tu palikai mus, be savo prieglobsčio, be gelžbetoninio pilkos spalvos šešėlio, be tų neištesėtų atgimimo pažadų, be tų tuščių, kaip tavosios vitrinos, renovacijos vilčių…
Be tų erdvių, kurioms nebuvo duotas antras šansas, kurios, kaip kažkada anksčiau atrodė, pilnos begalinių perspektyvų! Be rūbų trečiame aukšte, be technikos smulkios buitinės pirmame, be tų piratinių kasečių…
Tu išėjai, palikęs mus, tarytum nuogus, be to jau įprasto pavėsio vasarą, pastogės nuo lietaus rudens, kur galima palaukt romantiško susitikimo, ar šiaip bičiulio, kuris visad vėluoja …
Dabar to nebeliko, dabar to jau nebebėra ir niekada nebus… Nebus to mielo ir jaukaus kiemelio, to dovanų pakavimo ir nebrangių gėlių salono, tos mažutėlės, bet iš pažiūros patikimos telefonų taisyklos… O tu buvai toks gyvybingas dar, palyginus toks jaunas su kitais, nebenaudingais, užkonservuotais ir belangiais pastatais…
Merkurijau… Atėjom čia pagerbti to, kas liko iš tavo žemiškojo kūno, to dabartinio Kauno simbolio, tos vis dar dulkančios ir tarsi dar gyvos metalo laužo, plytgalių, krūvos. Atėjome prie tavojo taip išdraskyto ir išniekinto lavono…
Atėjome į Laisvę, kuri jau niekada nebus tokia kaip buvus, kaip šypsena gražuolės lietuvaitės, be priekinio danties…
Vytautas Šimanskas
0 Responses to “”