apie performansą

Simona Rybakovaitė

Merkurijus 1983-2009

     Lapkričio 19 d. tarp 12.00 ir 13.00 val. įvyko performansas — Merkurijaus laidotuvės. Organizatoriai: menininkė Justina Balčiūnaitė ir VDU menų fakulteto magistrantės — L. Baublienė, I. Taparauskaitė, E. Každailytė, E. Mozūraitytė, sujungė meninius ir organizacinius gebėjimus tam, kad pagerbtų beveik griuvėsiais virtusį prekybos galiūną ir įamžintų Laisvės alėjos simbolį — Merkurijų. Nors prekybos centras, po nepriklausomybės atsiradus didesniems prekybos centrams, nublanko, tačiau jis buvo tapęs savotišku Laisvės alėjos simboliu ir dažnai vyresniam praeiviui keldavo nostalgiją. Šiltu sezono metu prekybos centro kiemelyje jaunimas, ypač studentai, pertraukų metu šildydavosi prieš saulę, susirinkdavo paplepėti, pasistiprinti priešpiečiais.

    Smagu, kad atsirado grupelė jaunųjų entuziastų, kurie nusprendė parodyti, kad jiems rūpi pažymėti atsisveikinimą su Merkurijumi. Gal dėl sentimentų, gal dėl to, kad jautė neteisybę architekto Algimanto Sprindžio darbų atžvilgiu (kaip tyčia architektui nesiseka — jo darbai yra nugriaunami). Gal dėl to, kad atsirado noras surinkti ir perteikti medžiagą apie sovietmečio prekybos gigantą žmonėms, kol dar figūruoja pastato karkasas ir kiekvienas praeivis kažkiek mena kaip atrodė savo atgyvenęs galiūnas.

    Performansą pradėjo keletas figūrų, išsirikiavusių prie Merkurijaus teritorijoje esančios statybų tvoros. Rankose jos laikė įrėmintas universalinės parduotuvės gyvavimo laikotarpio fotografijas, kuriose atsispindėjo prekybos centro interjero kaita, fasado ir jo aplinkos santykis skirtingais dešimtmečiais. Galima buvo pamatyti, kaip pastatas atrodė iš skirtingų rakursų. Galbūt matėsi skirtumas tarp rėmų ir fotografijų kokybės. Tačiau daugiau dėmesio atkreipė neapgalvota figūrų apranga. Gal ne itin geros oro sąlygos (nors lietus tiko laidotuvių nuotaikai pabrėžti ir orientuoti publiką į neseniai praėjusio lapkričio 1 dienos alegorijas) leido mažiau suvienodinti aprangą, nes teko apsirengti šilčiau ir sandariau. Ryškios spalvos kepurė ar pirštinės konkuravo su dėmesiu fotografijoms. Galbūt reikėjo neutralizuoti figūrų aprangą. Tačiau toks fotografijų pateikimas yra įdomus.

     Merkurijaus gyvenimo vizualizaciją išryškino viduryje tarp fotografijas laikančių figūrų stovinti šokėja. Galima suvokti, kad mergina įprasimo parduotuvės gyvenimą. Ji stovėjo kreida apibrėžtoje grindinio zonoje, kuri labiausiai krito į akis dėl antkapinio užrašo: Merkurijus 1983 – 2009. Akcentuojama ironiška, pagoniška ar profaniška išraiška. Merkurijus judėjo, šoko, ištarė poetišką frazę ir mirė. Tai jautriausias momentas, kai scenarijuje kalbama apie paskutinį atodūsį. Šokėja atsigulė ant šaltos, aplytos žemės ir gulėjo. Matai nebutaforinį, o realų juslinį kontaktą su šalčiu. Gulinčio kūno poza ant grindinio, išryškina ne tik kapo simbolis. Tuo pačiu tai ryški nereikalingo, užmiršto, išmesto, mirusiojo alegorija. Šioje situacijoje negyvas pastatas per šokėjos figūrą personifikuojamas ir tampa tarsi žmogumi: kažkada gimusiu, gyvenusiu ir mirusiu.

     Merkurijaus palydėti anapilin prie jo kapo susirinko žiūrovai ir raudotojai. Performanso dalyviai, liūdinčiųjų minia, nuo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vorele žingsniavo liūdnais ir sukaustytais veidais. Eisenos priekyje figūravo gedulingas prekybos centro portretas, perjuostas juoda juostele. Laidotuvių eisena turi ne tik krikščioniškų tradicijų elementų, bet ir pagoniškų apeigų bruožų — archetipų, tokių kaip mirtis, ritualinis išaukštinimas, sakralinimas. Juk vyko Merkurijaus, romėnų prekybininkų dievo, laidotuvės. Raudotojai, pagerbę Merkurijaus kapą gėlėmis ir žvakėmis, paskelbė kalbą, kuria pasidalino su žiūrovais. Rimtu veidu išsakyta šiek tiek ironiška, pompastiška, socrealistinės didaktikos bruožų kalba skirta Kauno didžiausiam prekybos centrui sukėlė šypseną. 

     Performansas pasibaigė fraze: this is the end. Performanso dalyviai pradėjo skirstytis. Vieni niekam nieko nepaaiškinę (niekas ir neklausinėjo) patraukė savo keliais iš karto, kiti užtruko. Pabaiga savo tyla ir staigumu gana flashmob‘iška.

     Performanso metu buvo galima išskirti keletą kontrastingų aspektų — statika, fotografija ir šokis, judėjimas, dinamika, poetika ir kalba, liūdesys ir ironija. Galima išskirti ir kelias performanso užduotis: pateikti Merkurijaus fotografijas — sukaupta, surinkta dokumentinė vizualizacija, pagerbti Merkurijaus atminimą — sukurti laidotuvių įvaizdį ir metaforinį antkapį.

     Performanse ryškus humoras, ironija yra būdai, tinkami kalbėti apie meno kūrinio, menininkų, visuomenės ir valdžios santykius. Nei menininkas, nei studentai nėra pajėgūs kažką pakeisti. Jie gali praeiviams garsiai išreikšti savo koncepciją, pagerbti ir pasijuokti iš padėties. Žiūrovų susidomėjimas: jie stabtelėdavo ir drąsiai peržiūrėdavo fotografijas, kažkieno ištarta frazė: gal visai ir nieko, priverčia susimąstyti, kad Merkurijaus simbolis vis dar svarbus kauniečių gyvenime. Performansas “Merkurijaus laidotuvės” tokį požiūrį išryškina ir parodo, kad abejingoje visuomenėje yra žmonių, kuriems rūpi.

Meno duobė

http://menoduobe.com/2009/11/21/merkurijus-1983-%E2%80%93-2009/