Pokalbis vieną rudens popietę svečiuojantis pas architektą Algimantą Sprindį, „Merkurijaus“ autorių, mielai sutikusį pasidalinti prisiminimais, mintimis apie šį savo kūrinį, jo gimimą ir likimą…

Papasakokite apie „Merkurijaus” projektą, jo atsiradimo idėją?

   Laisvės alėja – tai prekybinė gatvė. Universalinė parduotuvė šalia jau buvo, tačiau buvo per maža, Kaunas didelės universalinės parduotuvės tuo metu neturėjo. Reikėjo didelės, reprezentatyvios prekybinės erdvės. Jai buvo svarstomos dvi vietos: K. Petrausko g. ir Savanorių pr. kampe bei Laisvės alėjoje. Nutarta statyti pastarojoje.  Pradžioje buvo pateiktas mažesnis projektas, vėliau užmojai ir plotas padidėjo iki 5000 m², kiek pakeistas pats projektas – pradžioje planuotas baseinėlis su fontanu priešais parduotuvę.

Ankstesnis “Merkurijaus“ projektas. Iš A. Sprindžio asmeninio archyvo.

   Projektas sukurtas 1975 m., o statyba prasidėta 1976 m. Miesto valdžia projektą labai palaikė. Nors 1976 m. išėjau dirbti į Vykdomąjį komitetą (Kauno miesto Statybos ir architektūros valdybos viršininkas 1976 – 1987 m. – aut. past. ), tačiau vis vien ketvirtadieniais prieš darbą pusvalandžiui ateidavau sutartinei apžiūrai statybvietėje. Gerai sutarėme ir su užsakovais. Technologijų galimybės tuo metu buvo 10 kartų mažesnės nei dabar. Pvz., laiptams akmenų ieškojo ir Trakuose, ir Plungėje, ir čia, Kaune. Visur rinkosi po gabaliuką, nes nebuvo kokių reikėjo. Langai daryti Magdeburge, Leipcige, ta proga gavome leidimą komandiruotėms, atsirado galimybė susipažinti su Vakarų pasauliu. Įstiklintų salių idėjos atsisakyta, nes patalpų klimatą lengviau reguliuoti, kai nėra tiesioginio apšvietimo – toks buvo užsakovo pageidavimas. Vyko gyvas bendradarbiavimas su tiekėjais, derinta techniniai dalykai su užsakovais. Vyko  įdomus statybos procesas. Pvz., užsakovai pareikalavo patalpos jūrinių konteinerių iškėlimo kranui, bet jų nė karto neprireikė. Vėliau patalpas panaudojo kaip papildomą salę parduotuvėje. Visos prekės buvo laikomos rūsyje specialiai išplanuotuose sandėliuose. Buvo naudojamos pažangios technologijos, įrengta pati pirmoji tranzistorinė po žeme, kuria stebėjosi ir iš Maskvos atvykusi delegacija. O mes tik taupėme vietą automobilių stovėjimo aikštelei.

 Visi žinome, jog meninė kūryba tuo laikotarpiu buvo cenzūruojama. Tad ar teko patirti nurodymų iš aukščiau? Ar buvo ribojama kūrybinė laisvė?

   Stilistika nebuvo ribojama, ypatingų nurodymų taip pat nebuvo, gal  tik techniškai iš užsakovų pusės, kuriuos jau minėjau (platūs langai, patalpa jūriniam konteineriui). Pagrindines ribas brėžė finansai. Todėl ir neliko pinigų ekskalatoriaus įrengimui, teko tik padaryti vietą, kad būtų įrengtas vėliau. Dėl lėšų stygiaus, nenorint prašinėti pinigų iš Maskvos, pastatas buvo pristatomas kaip du objektai: universalinė parduotuvė ir maitinimo įstaiga. Oficialiai buvo daromi netgi du atskiri projektai, kuriems buvo skirti atskiri finansavimai.          

Šalia „Merkurijaus“ sukurtas skverelis buvo daugelio studentų džiaugsmas. Tad kaip kilo mintis nesilaikyti perimetrinio Laisvės al. užstatymo, kuris dabar taip eskaluojamas griaunant „Merkurijų“? (architektas išsitraukia popieriaus lapą, pieštuką ir ima braižyti Laisvės al. schemą – aut. past.)  

                                      

   Laisvės alėją galima skirstyti į tris atskiras dalis – erdves, jų ilgis po 400 m ilgio: nuo Ožeškienės g. iki Maironio g., nuo Maironio g. iki Mickevičiaus g. bei nuo Mickevičiaus g. iki Vytauto pr. Pirmasis plotas buvo sukurtas garbinti meną, jo centru tapo teatras. Aplink Soborą taip pat buvo aikštė (sovietiniu laikotarpiu Šv. Mykolo arkangelo Įgulos bažnyčia buvo pritaikyta muziejaus reikmėms – aut. past.). Norėjosi, kad panaši erdvė atsirastų ir pačiame Laisvės alėjos centre. Be to, ir pati Laisvės alėja judri buvo (čia važinėjo auto transportas, pėsčiųjų alėja ji tapo tik 1983 m. – aut. past.), todėl nesinorėjo aklinai užstatyti sklypo, atvirkščiai, norėjosi jį atverti žmonėms. Buvau kritikuotas, kad pilnai neišnaudojau sklypo ploto. Taip pat svarbu, jog Laisvės alėją buvo planuojama padaryti pėsčiųjų alėja. Žmonių  srautas būtų dar padidėjęs, tokiu būdu svarsčiau galimybes į ateitį.

 Ar buvo konkrečių pavyzdžių, kurie įtakojo „Merkurijaus“ projektą? Gal buvo remtasi užsienio pavyzdžiais, o gal įtaką darė Kauno tarpukario architektūra? Negalime neįžvelgti sąsajų su Prisikėlimo bažnyčios architektūriniu ritmu.

   Kiekvienas architektas turi savo braižą. Man būdingas vertikalumas, taigi panašumas su Prisikėlimo bažnyčia išėjo netyčia. Tuo metu sunku buvo sekti užsienio architektūros pavyzdžiais, nes mes neturėjome galimybės ją pažinti. Tačiau vien kartą … teko pakeliauti po Italiją su kolegomis ir bent jau susipažinti su šių architektūros paminklų eksterjeru, nes vidun užeiti varžė jauno architekto pinigų stygius.

“Merkurijaus“ projekto variantai. Iš asmeninio A. Sprindžio archyvo.

 „Merkurijus”  – gana netradicinis pavadinimas tam laikui, ar dėl to nesusilaukėte kritikos?

   Pavadinimas pradžioje buvo kritikuojamas, tačiau vėliau visi priprato. Tuo metu dauguma pavadinimų buvo lietuviški, pvz., „Pasimatymas”, „Draugystė” ir pan. Pavadinimas parduotuvei kilo iš Leipcigo viešbučio „Merkurijus”, kuriame teko apsistoti komandiruotės metu (Leipcige buvo užsakomi langai Kauno „Merkurijui“ – aut. past.). Taip pat Merkurijus yra prekybos ir kelionių dievas, panašiai kaip graikų Hermis. Sugalvojau ir ženklą šiai parduotuvei.

Kokios priežastys, Jūsų manymu,  lėmė tokią „Merkurijaus“ pabaigą? Ar buvo kreiptąsi į Jus, derinant jo raidą, kitimą?

   Pastatas buvo išplanuotas kaip prekybinių salių ir sandėlių plotas. Iki 60 proc. sudarė salės. Nuolat trūkdavo sandėlių. Jiems buvo priskirtas rūsys ir ketvirtas aukštas. Atsiradus naujai ekonomikai tiek sandėlių nebereikėjo, kito prekybos principai. Ketvirtame aukšte įrengėm prekybines sales bei laiptus. Žmonėms trūko patogumo – eskalatoriaus, todėl ketvirtas aukštas nebuvo labai lankomas. Rūsys taip pat liko laisvas. Jį pasiėmė „Maxima“. Su Kazlausku išplanavom parduotuvės patalpas, čia jau buvo įrengtas eskalatorius ir ji aktyviai funkcionavo.

   Dar dariau variantus, planus kaip būtų galima išgelbėti ir išplėsti Merkurijų, kaip įrengti eskalatorius, bet buvo kitokie planai… (pastato savininkų – aut. past.). Viskas keičiasi, biurai ir gyvenamieji butai labiau apsimoka, tačiau, žinoma, rizika vistiek lieka.

Su architektu kalbėjosi L. Baublienė.